Pasiaukojimas dėl savo tikslo

Susimąsčiau kiek „paaukojau“ dėl šio sporto…

Ne tik sveikatos, ne tik pinigų, ne tik laiko… O daugiau… Teko prarasti begalę daug draugų, su kuriais atrodė, kad esame „neišskiriami“. Girdėti dažnas patyčias ir pašaipas, kurios skambėdavo vis panašiai – „kas tau iš tų raumenų, trenerių dabar Lietuvoje yra kas antras, šioje sferoje nieko nepasieksi ir panašiai“. Kad geriau būti vadybininku ar IT specialistu ir gyventi stabilų gyvenimą su stabilia alga nei būti treneriu, nes tai laikina ir nestabilu. Kartais būdavo „spaudimas“ net iš artimiausių žmonių, bei pastebėjimai – ar tikrai sportas to vertas.

Tačiau gyvenime visada stengiausi pasikliauti tik savimi ir jausmu kuris „šnibžda“ viduje. Yra sakoma: atrask sferą kurią myli ir darbą kurį darysi iš širdies – būsi laimingas žmogus. Tas jausmas man gimė aštuonis metus atgal ir kasmet vis stiprėja. Kol tikėsite tai kuo darote – Jūsų niekas nesustabdys!